Daugų miestelis

Aprašymas

Daugų miestas įsikūręs viename iš gražių Dzūkijos kampelių, Alytaus rajone, 22 km į rytus nuo Alytaus, prie Vilniaus – Alytaus magistralinio kelio. Miesto simbolis – legendomis apipinta kunigaikščio Daugio medinė skulptūra, sauganti Daugų miestą ir apylinkes. Apsuptas vaizdingų ežerų, dvelkiantis ramybe, miestas palieka neišdildomą įspūdį bei norą sugrįžti dar ir dar. 
Atvykstančius pasitinka Daugio skulptūra su užrašu „Daugai“. Ji buvo pastatyta 1979-aisiais, Algimanto Zubavičiaus iniciatyva,  kuris draugavo su profesoriumi Česlovu Kudaba, iš jo gavo senąjį Daugų herbą, kilo idėja kaip nors pavaizduoti legendą. Daugų girininkas V. Šerpenskas parinko ąžuolą, o dabar Klaipėdoje gyvenantis talentingas skulptorius Romas Klimavičius ėmėsi darbo ir išdrožė Daugio skulptūrą.
Daugai yra viena seniausių vietovių Lietuvoje. Pirmą kartą paminėta kryžiuočių kronikų aprašymuose 1384 metais.
Daugus iš visų pusių supa ežerai, apie kuriuos sukurta daug legendų ir pasakojimų. Yra padavimas, bylojantis miestelio vardo kilmę. Jau Mindaugo laikais čia buvo daug sodybų. Aplinkui augo daug girių, kuriose knibždėte knibždėjo daug įvairių žvėrių ir paukščių. Palaukėse driekėsi derlingos žemės. O pačiame šių šimtamečių girių viduryje tyvuliavo ežeras nepaprastai gilus ir žuvingas. Gyventojams čia buvo tikras rojus: laukuose gerai derėjo javai, giriose buvo daug žvėrių, paukščių, kailių drabužiams ir medaus midui raugti, o ežere žuvies – nors su maišu semk! Vėliau šiose vietose buvo įkurtas dvaras, prie jo įsikūrė miestelis, pavadintas Daugais, nes čia visko buvo daug.                 
XIV–XV a. Dauguose stovėjo valdovų medžioklės pilis ir buvo įkurtas žvėrynas. Kai kurie istorikai mano, kad Jogaila medžiodamas Dauguose  susitiko su kryžiuočiais ir sudarė slaptą sutartį, kuria pasižadėjo neremti Kęstučio. Vytauto laikais Dauguose buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Čia jis dažnai užsukdavo pamedžioti, pailsėti. Kad Daugai buvo svarbūs kunigaikščiams, liudija tai, jog Vytautas XIV a. pabaigoje nurodė pastatyti bažnyčią, į kurios parapiją įėjo ir Alytus.  Lankėsi Dauguose ir karalius Vladislovas Vaza su savo gražuole prancūze žmona Marija Liudvika.
Kultūros klubas „Kitaip“  2020 m. vasarą organizavo betono skulptūrų plenerą, kurio metu buvo nulipdyti ir išlieti du meno kūriniai Daugų ežero žuvų tema. Mykolo Saukos „Unguriai“ yra specialiai pastatyti prie Daugų ežero tokioje vietoje, kur prieš 92 metus dar taškėsi Daugų ežero bangos, tad jie, be kita ko, primena svarbų istorinį įvykį – Daugų ežero lygio pažeminimą. Skulptoriaus Roberto Ožalinsko betoninis ešerys pavadinimu „Iškeliauju“. Skulptūra pastatyta Daugų mieste, prie sankryžos kur susikerta Ežero gatvė, Vlado Mirono gatvė ir Turgaus aikštė.
Senojoje miestelio dalyje yra medžiais apaugęs Šventapetrio kalnelis – kadaise buvęs piliakalnis. Vėliau, kaip manoma, ant jo pastatyta pirmoji Daugų bažnyčia, dabar čia stovi medinis kryžius.
Mūrinė trijų navų bebokštė Dievo Apvaizdos bažnyčia, turinti gotikos, klasicizmo ir baroko stilių bruožų, pastatyta 1858–1862 metais.
Turgaus aikštėje stovi atminimo ženklas, pagerbiantis partizanus.
Senosios Daugų žydų kapinės Dauguose  veikė nuo XVIII a. iki Antrojo pasaulinio karo. Išlikę 81 antkapinis paminklas.
Lietuvos partizanų kapas ir paminklas Daugų miestelio kapinėse. Jis yra prieš centrinių kapinių vartus. 1990 m. čia buvo perkelta 24-ių partizanų, nužudytų pokario metu, palaikai. 1992 m. pašventintas paminklas – ąžuolinis kryžius, abipus kurio yra ąžuolinės sienelės su partizanų pavardėmis, vardais, gimimo ir žuvimo metais. Daugų apylinkėse yra ir daugiau partizanų atminimą įamžinančių vietų. Šiose kapinėse taip pat palaidoti nepriklausomybės kovose (1919-20 m.) žuvę Lietuvos kariai.
Bukaučiškių II kaime, visai netoli Didžiulio ežero pietinio kranto, ant kalnelio stovi nepaprasto grožio raudonų plytų koplyčia. Manoma, kad romantinio stiliaus su neogotikos elementais koplyčios statyba buvo baigta XIX a. viduryje. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, todėl nenuostabu, kad jos rūsio šonuose buvo įrengtos nišos laidoti dvarininkams. Takas nuo koplyčios iki dvaro buvo apsodintas liepomis. Padavimuose pasakojama, kad ant kalnelio, kol dar nebuvo pastatyta koplyčia, augo daug klevų, o tuose medžiuose gandrai buvo susisukę gausybę lizdų – jie saugojo paslaptinguosius ir šventus oro laiptus į dangų. Buvo tikima, kad tik dorų žmonių sielos galėjusios ten patekti.
Važiuojant link koplyčios galima pamatyti buvusio Bukaučiškių dvaro, priklaususio Vasario 16-osios akto signatarui Vladui Mironui, išlikusią sieną, pamatus. Apylinkių gyventojai jį vadino Mironiškių dvaru. Čia tarpukario Lietuvoje lankėsi daug to meto žymių kultūros, visuomenės ir politikos veikėjų (tarp jų K. Petrauskas, Prezidentas A. Smetona ir kt.).
Žvirgždėnų pušis (Žvirgždėnų k., 3 km nuo Daugų). Iki šiol sklando legendos, kad gerai pašniukštinėjus aplink ją galima rasti senovinių monetų. Pasakojama, jog prie šios pušies mėgdavo sėdėti elgetos ir prašyti išmaldos iš pravažiuojančiųjų, o numesti pinigėliai neretai tiesiog paskęsdavo kelio dulkėse. Dar pasakojama, kad prie pušies vaidenasi. Pušies kamienas yra 1 m skersmens ir 13 m aukščio. Žvirgždėnų pušis 1960 m. paskelbta gamtos paveldo objektu.
Aukakalnis Doškonių kaime (3,5 km nuo Daugų). Iš trijų pusių į plokščią piramidę panašią kalvą juosia Daugų ežeras. Nuo jos atsiveria nuostabus Daugų apylinkių vaizdas. Pagonybės laikais čia buvo aukojamos aukos. Archeologai aptiko I tūkst. senovės gyvenvietės liekanų. Aukakalnio legenda porina, jog ant kalno stovėjo akmeninė pilis, joje vaidilutės kūreno Perkūno garbei ugnį. Joms atsisakius tai daryti, Perkūnas supyko ir trenkė į pilį ugningu žaibu. Suskilo pilis į mažus gabalėlius ir susmigo kalno šlaituose. Šiandien, gerai įsižiūrėjus į kalno šlaitus, galima pamatyti smulkių pilies liekanų akmenėlių. 
Doškonių kaime  1939 m. buvo pastatytas paminklas Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui, įdomu tai, jog jis nebuvo nugriautas sovietmečiu. 
Liepos mėnesio pradžioje Dauguose tradiciškai švenčiama Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena.