Plungės šv. Jono Krikštytojo parapija

Aprašymas

Šv. Jono krikštytojo bažnyčios pastatai yra pagrindinis Plungės senamiesčio akcentas sukuriantis didelę pridėtinę vertę miestui ir rajonui. Bažnyčia neoromaninė, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė. Dabartinės bažnyčios pirmtakė buvo 1797 m. pastatyta medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. O nuo 1899 m. pradėta rūpintis naujosios, dabartinės bažnyčios statyba.

Bažnyčios statyba užtruko, nes buvo varginga, sunki. Dvaro ir parapijiečių iš anksto paaukotomis lėšomis ir statybine medžiaga pasinaudojus, viskas sustojo, nes 1902 m. ankstyvos ligos pakirstas mirė fundatorius kunigaikštis M. Oginskis. Jo našlė Marija atsisakė toliau remti bažnyčios statybą, o 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Plungės krašto gyventojai buvo karo nuskurdinti. Parapija neįstengė finansuoti tokios didžiulės bažnyčios statybą. Tada ir pradėta keisti projektą, siaurinti jau anksčiau paruoštus pamatus. Teko atsisakyti įspūdingų ir puošnių bokštų, o tai sumenkino dabartinės bažnyčios išvaizdą.

Tik po 28 m. statybos darbai baigti. Pagal inžinieriaus Stepono Stulginskio projektą (perdarius pirminį Karlo Strandmano projektą) 1902–1933 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Iki 1915 m. sienos išmūrytos iki langų. Po to statyba tęsta tik nuo 1928 m. Tik 1933 m. bažnyčią pašventino Telšių vyskupas J. Staugaitis. 

Dabar bažnyčia kartu su varpine priklauso Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatų kompleksui. Varpinė yra prisišliejusi prie šventoriaus tvoros ir yra neatskiriama jos dalis. Gerų proporcijų, griežtų formų, paįvairinanti komplekso architektūrinę išraišką, ši varpinė yra viena vertingiausių šios rūšies klasicistinio stiliaus pastatų Plungės apskrityje. Ją 1850 m. pastatė grafas P. Zubovas. Varpinė turėjusi 3 varpus, iš kurių iki šiol išliko vienas. Jis suskilo per 1812 m. gaisrą, todėl dabar nebeskamba. Kitus du per Pirmąjį pasaulinį karą nukabino ir išsivežė vokiečių kareiviai.